Agnės Šemberaitės paroda „Baimės užkalbėjimas“
Pritemdytoje ekspozicijoje tarsi iš niekur išnyra grėsmingų vabzdžių armija, A. Šemberaitės surinkta iš 2019–2023 m. sukurtų ciklų ar jų fragmentų („Rem miego fazė“, „Mimikrija“, „Nemiga“). Gyvūnų pasirodymas baugina. Ekspozicija atgyja, atrodo, kad vabalai nerimastingai alsuoja, šiepia dantis, maskuojasi, sėlina prie žiūrovų. Jų nekoordinuoti judesiai ir aštrūs siluetai, metantys ant sienų keistus šešėlius, aitrūs raudonos ir žalios spalvos kūnai bei monotoniška melodija su skėrių čirpimu (autorė Migloko) sustiprina tvyrančią įtampą. Gyvūnų įvaizdžiais Agnė kalba apie žmogaus pažeidžiamumą ir gyvenimo įtampas, kviečia pažinti savo vidines baimes ir susigyventi su jomis. Toks požiūris turi pasaulio mene atsiradusio „gyvūninio posūkio“, t.y. žmogaus ir gyvūno santykių permąstymo, bruožų. Ne žmogus medžioja gyvūną, bet pats tampa jo auka. Parodos anotacijoje (autorė Kamilė Pirštelytė) kalbama apie Šemberaitės kūrybos daugiasluoksniškumą, kilusį iš asmeninės ir kolektyvinės patirties, kelionę žmogaus pasąmonės labirintais, Sigmundą Freudą ir Carlą Gustavą Jungą, archetipinių simbolių gausą keramikės kūryboje.
Šemberaitė priklauso lūžio kartai, kuri pradėjo keramikos studijas griūvant Sovietų Sąjungai, o baigė nepriklausomybės laikais kartu su kūrybingomis kurso draugėmis Einikyte-Narkevičiene, Piršteliene, Šipalyte. Šios kartos kūrybą lydėjusius materialinius nepriteklius ir padrikai pasiekiančias žinias iš „laisvojo“ pasaulio kompensavo begalinis noras kurti naują keramiką, plėsti vizualumo ribas, kelti jos menkstantį statusą. Šemberaitė buvo viena iš lietuvių keramikų, reabilitavusių naratyvą, priešingai mūsų klasikams modernistams, aiškinusiems siužetiškumo keramikoje ydingumą ir pripažinusiems tik alegorinį pasakojimą. Ją traukė figūrinė plastika, savaip perkuriami pasakų ir sapnų siužetai, fantastiniai veikėjai ir mišrios būtybės. Tiesa, gyvūnija atsirado jau 9-ojo dešimtmečio reformatorių kartos (Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Noros Blaževičiūtės, kitų) kūryboje, tačiau anuomet apibendrintų formų gyvūnai reiškė kitokias idėjas ir autorių santykį su kūrybos subjektu.
Tuo metu Agnės kompozicijos priminė kamerinius pasakojimus apie Raudonkepurę ir vilką, miške pasiklydusią našlaitę ir nykštukus, karalaitę, elfus, miško dvasias. Realistiškai išpiešti veidai nė iš tolo nepanėšėjo į iki tol lietuvių keramikoje vyravusius apibendrintai stilizuotus motyvus. Menininkė daug dėmesio skyrė technologijai, suteikiančiai naujų vizualumo niuansų: varvančių žvilgančių ir matinių glazūrų priešpriešai, grafinėmis detalėmis, aukso akcentams, nevengė portretiškumo ir autobiografinių elementų. Jos ciklai alsavo lyrine nuotaika, švelnia ironija, jausmingai išgyventa kasdienybe, vizionieriškumu, ribų tarp tikrovės ir sapno nykimu. Jau tada kūryboje ryškėjo siurrealumo bruožai, juk pasakų siužetai net ir suaugusįjį stebina situacijų žiaurumu. Jie suvešėjo vėliau, pradėjus lipdyti vabzdžius.
Permainas kūryboje lėmė pastaraisiais metais pasaulį supurčiusios krizės, žmonijos susidūrimas su kovido pandemija, planetos užterštumo pasekmės, prasidėjęs karas Ukrainoje. Stiprėjo vidinis nerimas, kaupėsi baimės ir asmeninės netektys. Šemberaitės kūryboje atsirado nauji personažai vabzdžiai – drugiai, laumžirgiai, į Lietuvą užklystantys plėšrūs vabalai maldininkai su žmonių veidais. Vabzdžio kaip grėsmės simbolio pasirinkimą lėmė išskirtinė grobuoniškų vabalų išvaizda ir elgsena, nuolatinė kova dėl išlikimo ir prisitaikymas prie gamtinės aplinkos. Greta lyrinių pasakojimų Agnė pradėjo plėtoti grėsmingų gyvūnų tematiką, padedančią įprasminti savirefleksijos, egzistencijos ir pavojaus civilizacijai naratyvus. Menininkės kompozicijos neturi tikslo gąsdinti, greičiau slepia keliaprasmes potekstes. 2021 m. Latvijos keramikos bienalėje „auksą“ pelniusi kompozicija „Mimikrija“ iš tolo atrodo kaip žydintis orchidėjų sodas, tik prisiartinęs išvysti mėsingas širdis su pulsuojančiomis venomis. Subtilus grožis ir reali tikrovė yra visai greta. Agnė teigia, kad jai patinka derinti gražu–baisu priešybes, gal dėl to, kad realybėje gėris ir blogis neatsiejami.
Agnės Šemberaitės kūrybos vertę lemia originalūs ir aktualūs sumanymai, raiški forma, metaforiškas mąstymas ir darbuose įprasmintas jausminio bei egzistencinio turinio gylis.''
Lijana Šatavičiūtė (visas straipsnis publikuotas ,,7 meno dienos'' Nr. 30 (1479), 2023-09-22)
